vienaitis

vienáitis, -ė adj. (1) K.Būg(Vl), Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ 1. D.Pošk, Kos40,122, M, Blv žr. vienaitinis 1: Vienas sūnus pas tėvo vadinas vienáitis J. Abudu gailėjos pirmutinio ir vienáičio sūnaus BM294 (Vdk). Augino tėvelis vienaitį sūnelį, ketino jam šertie bėrąjį žirgelį LTR (Mrk). Giedokiam Dievui giesmę, kursai est Dievas traičėje vienaitis Mž326. Sūnus muno vienaitis… už motiną ją sau aprinko ŽCh13. Sūnus Dievo vienaitis dėl išganymo tavo nužengo ant žemės Pron. Viešpats liepė anų vienaitį ant kalno skersti kaipo ėraitį Žlv. Kunigaikštis atidavė anam savo vienaitę dukterę už pačią I. | Lenkystės bičiuoliai geidavo… nusmaugti ir tą vienaitį laikraštį A1884, 281. 2. KŽ pavienis, atskiras: Vaikai pereis nuo daiktų ir samprotavimų vienaičių ir atskirių ant sukrautų A1884,118.